Kai kyla dulkės ir dreba žemė - prasideda nauja diena

Šiandien apie žirgus kalbamės su Rolandu - Žirgų globos asociacijos savanoriu ir Zga.lt tinklapio autoriumi.

- Esi programuotojas, kaip prasidėjo tavo pažintis su žirgais, tai atrodo nepaprastai skirtingi dalykai?

Esu vilnietis, gimiau ir užaugau mieste, Žirmūnų mikrorajone, sakykim, kad akmeninėse džiunglėse. Na buvo keletas medžių kur futbolą su draugais žaisdavom, bet tik tiek. Seneliai kaimo neturėjo. Taigi, atvirai sakant, neprisimenu, kada arklį pirmą kartą iš arti teko pamatyti (juokiasi). Galbūt dėl to žalių pievų trūkumo vaikystėje dabar labai norisi būti gamtoje. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, nuolat ieškau veiklos - ar į kalnus lipti, ar dviračiu miške pasivažinėti. Tinginiauti man greitai nusibosta. Taip, informacinės technologijos ir žirgai labai skirtingi dalykai. Turbūt tas skirtumas ir yra priežastis kodėl šių (2016) metų pradžioje pasiryžau sėsti į balną – norėjau ekstremalaus pokyčio, atitrūkti, užsimiršti, pakeisti aplinką. Negalėčiau sugalvoti didesnio kontrasto tarp biuro kėdės ir šuolio su žirgu per kliūtį. Visai kitas pasaulis - nepažintas, nematytas, kur galiu daug sužinoti ir išmokti, galiu jaustis naujoku. Kiekviena diena kitokia. Tai mane labiausiai žavi.

- Kodėl pasirinkai būtent žirgų sportą? Juk atrodo, yra daug laisvalaikio praleidimo būdų kuriuose taip pat galėtum atitrūkti?

Aš labai dažnai girdžiu šį klausimą, tačiau to vienintelio teisingo atsakymo man vis dar nepavyko surasti. Visiems, kurie klausia, tenka šiek tiek pameluoti (juokiasi). Manau, kad sprendimas išties buvo spontaniškas. Už žirgus mano gyvenime norėčiau padėkoti vienam žmogui. Deja, to jau negaliu padaryti asmeniškai. Kartais nelengva pačiam pamatyti širdžiai artimus dalykus, reikia, kad kažkas ir pirštu parodytų. Tai labai unikalus užsiėmimas, sunkiai palyginamas su kažkuo kitu. Išmokti valdyti automobilį lengva, kai ir stabdžiai veikia ir vairas sukasi, o žirgas – kaip muzikos instrumentas. Nesvarbu kas esi, ar suaugęs vyras ar devynmetė mergaitė, juk nepavyks paimti į rankas gitarą ir pradėti groti. Gali būti, kad po metų sunkaus darbo taip pat gražios muzikos nebus, o dar ir pirštus skaudės. Kaip instrumento, taip ir gyvūno dėl to negalima kaltinti, ant jo negalima pykti, reikia mokėti pripažinti savo klaidas, reikia kantrybės, atlaidumo, abipusio pasitikėjimo. Sėdėti ant pusę tonos sveriančio gyvulio nugaros, turinčio savo mintis yra nuostabus jausmas. Nepykstu, jei kas ir nevisai protingu pavadina (juokiasi). Konkūrų žvaigžde tapti greičiausiai nepavyks, bet taurės ir medaliai niekada ir nebuvo mano motyvacijos šaltiniu. Čia tiesiog asmeninis iššūkis, ir plačiai atvertos durys į asmens laisvę- tiek fizinę, tiek emocinę. Tai magiškas laikas, kai mobilūs telefonai lieka automobiliuose, o kompiuteriai namuose. Šiame technologijų amžiuje, toks atsiribojimas man- neįkainojama vertybė.

Kartais, atrodo, tiesiog be jokios priežasties pradedi šypsotis, nes išties sunku patikėti kaip gyvenimas gali pasikeisti kai jame atsiranda žirgai. Ir prioritetai visai kitokie, ir pokalbių temos, ir į kiną nueiti nebėra už ką (juokiasi).

- Ką galėtum pasakyti apie Lietuvos žmonių susidomėjimą žirgais?

Džiugu matyti vaikus, kuriuos į jojimo treniruotes atveda tėveliai. Turbūt labai nedaugeliui jų žirgai taps gyvenimo būdu, dar mažiau – taps profesionaliais sportininkais, tačiau tokia ugdymo forma, mano nuomone, neabejotinai teisinga – suteikti galimybę vaikui susipažinti su pasauliu už to sukurto saugaus pripučiamo burbulo ribų, ugdyti savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir meilę gyvūnams. Galbūt ateityje nebus žirgo šalia, galbūt bus šuo ar kas kitas, tačiau visada vilties yra, kad teisingai auklėtas vaikas, užaugęs neišmes gyvūno į gatvę, upę ar šulinį.

Nesakau, kad reikia kiekvieną priverstinai sodinti ant žirgo. Vaikui dažnai tik paliesti, paglostyti ar kokį skanėstą gyvūnui duoti drąsu. Nuo to ir reikėtų pradėti – išmokti bendrauti ir suprasti. Jojimas tik antraeilis dalykas. Tai žirgo dovana mums, kurios dar reikia nusipelnyti.

Žirgų globos asociacijos organizuojamos vaikų vasaros stovyklos galėtų būti puikus pirmasis žingsnis supažindinti savo atžalas su šiais protingais gyvūnais saugioje aplinkoje, esant profesionaliai priežiūrai, niekada įdomių idėjų ir geros nuotaikos nestokojančių merginų draugijoje. Vaikai čia ne vieną kibirą ašarų priverkia, nes nenori važiuoti namo (juokiasi).

- O suaugusieji šalia žirgų? Kokie tai žmonės?

Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Kiekvienas mūsų turbūt galėtų komentuoti tik iš savo asmeninės patirties. Ateiti, sakykim taip, tiesiog iš gatvės ir pradėti joti, šiandien Lietuvoje yra pakankamai sudėtinga. Reikia ieškoti nuomonių, rekomendacijų, kad pavyktų surasi teisingus žmones, teisingą vietą, į kurią norėtųsį grįžti vėl ir vėl. Kur trenerių požiūris būtų atsakingas, motyvuojantis, o ne atstumiantis ir kur žirgai būtų tinkamai prižiūrėti. Tikrai būna visokių istorijų. Vieniems pavyksta laimę žirgynę surasti, kiti gali likti nusivylę.

Kalbėti reikėtų turbūt apskritai apie bendruomenę, ne tik apie jojimo treniruotes. Daug skirtingų likimų, daug skirtingų žmonių, kurie vienaip ar kitaip rado savo kelią pas žirgus. Jų patirtis, tikslai, motyvai skiriasi. Kas žirgyne pradėjo, kas dar vaikystėje kaime sarta kumele pats joti išmoko. Vieno tikslas aukštas kliūtis peršokti, kito – tik miško takeliu pažingsniuoti. O juk dar galima fotografuoti, piešti, rašyti dainas apie žirgus ir žinoma- rūpintis jų gerove. Kiekvienas norintis, tą savo asmeninį kelią iki gyvūno tikrai gali surasti, o pakeliui sutikti žmonės, greičiausiai bus artimi ir panašūs.

- Ar norėtum turėti nuosavą žirgą?

Į šį klausimą galėčiau atsakyti ir taip ir ne. Žirgas man – laisvės simbolis, visas šio gyvūno grožis atsiskleidžia kai jis nevaržomai gali judėti gamtoje ten kur akys veda, be balno, be žąslų dantyse. Išreikšti savo prigimtinį elgesį bandoje, ir pasispardyti ir pasikandžioti su kitais. Tad turėti savo gali būti diskutuotina sąvoka, nes nesinori tos laisvės iš gyvūno atimti, jeigu jis ja šiuo metu gali džiaugtis. Norint įsigyti žirgą reikia objektyviai vertinti savo galimybes. Tos galimybės daugumai asocijuojasi su finansine padėtimi, tačiau tai tikrai nėra vienintelė gyvūno gerovę nulemianti sąlyga. Gardas gali būti nors ir auksinis, juk atrodo, žirgas apsaugotas ir nuo lietaus ir nuo šalčio, ir kiti arkliai neapspardys. Taip suvaržytas gyvūnas niekada nebus laimingas. Reikia teisingos, žinių reikalaujančios priežiūros, reikia suprasti gyvūno elgseną ir psichologiją, užtikrinti visavertę mitybą, veterinarinę priežiūrą, judėjimo laisvę. Žirgas labai socialus gyvūnas, jam turime atiduoti daug savo laisvo laiko, kurio, deja, labai dažnai mums visiems trūksta. Tai ilgalaikis įsipareigojimas. Sprendimas įsigyti negali būti pagrįstas vien emocijomis. Galbūt, kada nors, tikrai nesakau niekada, kai patikėsiu, kad žirgas būdamas su manimi taip pat gali išlikti savimi.

- Ar turi daugiau svajonių kurias galėtum sieti su žirgais?

Esu girdėjęs neturėk svajonės, nes jeigu ją pasieksi, nebeliks tos kelrodės žvaigždės gyvenime, o jeigu ne – liksi nusivylęs. Taigi svajonė turbūt turėtų būti vienintelė ir garantuotai nepasiekiama, kad su tuo susitaikęs galėtum būti laimingas. Visa kita, tai tik užsibrėžti tikslai, kuriuos vienaip ar kitaip įmanoma įgyvendinti. Teko nemažai keliauti, išvyka į Islandiją paliko man nepamirštamą įspūdį, tai nuostabi šalis, pribloškianti savo gamtos grožiu, ramybe. Pagalvoju, kad norėčiau ten gyventi nedideliame mediniame namelyje tarp kalnų, gryname ore, kur beribės žalios pievos aplinkui ir žinoma- žirgai. Pavadinkim tai svajone. Kodėl tokia– negaliu atsakyti. Man patinka paprasti dalykai. Juk kai buvom vaikai, visos svajonės buvo paprastos- kas gaisrininku, o kas laivo kapitonu norėjo užaugti. Gyvenimo nereikia komplikuoti be priežasties. Galėčiau net islandų kalbos nemokėti, žirgai juk be žodžių supranta (juokiasi).

- Jeigu žinotum, kad atsirado galimybė taip savo gyvenimą pakeisti, ar pasiryžtum?

Žinoma, be jokios abejonės. Bet nereikėtų į tai žiūrėti labai rimtai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šiuo metu esu ne savo rogėse. Gal tai ir skamba, kaip nuvalkiota klišė, bet manau visada atsiradus galimybei reikia eiti tuo keliu, kuris tau pačiam atrodo teisingas, net jei dėl to reikės daug paaukoti. Mano didžiausia baimė – nedaryti nieko. Ar tai bus teisingas sprendimas ar klaidingas - visiškai nėra svarbu. Beveik visada, net ir didžiausioje nesėkmėje galima surasti teigiamų dalykų ir kažko išmokti. Visada tamsiausia yra prie aušrą.

- Ar tą norą sulaukti aušros gali įžvelti ir žirgų gyvenime?

Šiame tinklapyje mes užduodame klausimą- "kaip gali padėti žirgams?" Žinai, paskaitai tas visas istorijas, peržiūri nuotraukas, atvažiuoji susitikti su gyvūnais, pamatai kokie jie buvo, kokie yra dabar ir tuomet belieka savęs paklausti- „ar būsi laimingas, jei nusisuksi ir nepadėsi?“ Žirgai mums visiems puikus pavyzdys, kaip negalima pasiduoti net sunkiausioje situacijoje. Kakava (red. past. prieglaudos gyventoja) vieną dieną turėjo būti užmigdyta, nes nepajėgė atsistoti ant kojų, o šiandien man visus batus numindžiojo (juokiasi). Tai išties, neįtikėtinos istorijos, apie prarastą ir vėl susigrąžintą pasitikėjimą žmogumi, apie įveiktas baimes ir norą gyventi. Šiems gyvūnams labai pasisekė- jie sulaukė savo aušros Žirgų globos asociacijoje. Nauja šviesi diena išaušta tuomet, kai nuo kanopų kyla dulkės ir dreba žemė.

Lietuvoje vis dar turime nemažai žirgų nepriežiūros atvejų, ne visus juos galime išspręsti. Tam vien noro neužtenka. Dažna problema- teisinės sistemos spragos ar atsakingų organizacijų juridinės galios trūkumas. Tik visų žmonių solidarus požiūris į gyvūno gerovę gali gerinti esamą situaciją. Kiekvienas turime pagalvoti, ką galime asmeniškai padaryti, pastebėję akivaizdžius gyvūno priežiūros pažeidimus. Žirgų globos asociacija tai paprasti žmonės, tokie kaip tu ir aš, ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis. Visi gali būti savanoriais ir idėjų, kovojančių už žirgų gerovę autoriais.