Afrika

Undinė su arklio uodega.

Juoda kaip smala, bet ne smala, karšta kaip lava, bet ne lava, – pala pala, apie ką čia eina kalba? Ogi apie kumelę Afriką, savo vidiniu karščiu retsykiais dosniai pasidalijančia su kitais laisvės ir prasmės ganyklų gyventojais. Dabar, žiūrint į šią kirsną kumelę, net sunku patikėti, kad ji taip išaugo. Pirmas susitikimas įvyko prieš gerus penkis metus, kai Afrika kartu su mama Kuba atkeliavo į Žirgų globos asociaciją. Tuo metu 3–4 mėnesių Afrika labiau panėšėjo į mažą garbanotą angliuką, smulkiai susigarbanojusiais karčiais. Taip „angliukas“ tapo Afrika.
Nuo pat mažumės Afrika buvo itin rami ir prisirišusi prie mamos Kubos. Po to, kai mama iškeliavo pas naujus šeimininkus, mažoji Afrika prieglobstį rado po vedančiosios kumelės Kakavos „sparnu“. Taip yra ir iki šių dienų.

Šiuo metu itin įdomu stebėti Afrikos virsmą iš išdykusios „mergaitės“ į „moterį“. Šis nenutrūkstamas brandos procesas tęsiasi jau gerus metus ir pabaigos dar nematyti: Afrikos noras būti brandesne asmenybe ganėtinai stiprus, bet dar stipresnės joje kunkuliuojančių vaikystės pievų šėlionės, noras žaisti, išdykauti ir krėsti išdaigas.

Afrikos charakteris irgi gimsta – ji blaškosi kaip laivas tarp dviejų krantų: bandos vedlių ir gentainių. Kaip antai: bičiulystė su Loki – labai norėtų Afrika ilgiau su juo pažaisti, bet tuo pačiu turi paklusti ir bandos vadui Merkiui, tai taip ir binzinėja Afrika, kaip tas Figaro šen, Figaro ten, tai prie vienų, tai prie kitų.

Afrika – pats akivaizdžiausias esminių instinktų įsikūnijimo pavyzdys. Kumelė linkusi stebėti gentainių elgesį ir jį atkartoti. Kakava – jos autoritetas, jos didžioji mokytoja, atstojanti mamą.
Smalsi, kišanti nosį ir jauną galvą visur, kur įdomu ir nepatirta ir tuo pačiu išsigąstanti pati savęs ir naujovių vilionių. Tuomet ir vėl nurimstanti, pasikliaujanti bandos vedlių teikiamomis arklių gyvenimo pamokomis. Bandoje Afrika turi savo poziciją, nepaisant to, kad ir iki šių dienų viską daro savaip. Draugiška naujokams ir visai aplinkai, Afrika – kaip neišsemiama draugystės taurė.
Bene geriausiai jos vidiniai klodai atsiskleidžia vandenyje. Vanduo – Afrikos stichija. Mielai dalyvautų plaukimo čempionatuose ir su begaliniu užsidegimu gintų Slėnio garbę aukščiausioje lygoje, gal net olimpiadoje. Niekada abejingai nepraeis, kad ir pro menką vandens telkinį, bent jau balon sukiš savo kojas, o suradusi atviras talpas su vandeniu, pakišusi šnerves sukels tikrą burbuliukų audrą. Tokia ta Afrika, tikra undinė, tik su arklio uodega.

Afrikai priimtina žmogaus globa, ji kaip kačiukas, regis, ima murkti iš malonumo, kai jos kailis yra šukuojamas ar glostomas. Švelnumo ir moteriškumo pradas tokiose situacijose visada ima viršų.
Turi Afrika ir ją varginančią bėdą: kiek atidžiau stebint kumelę, susidaro vaizdas, kad priekinės kojos vieno arklio, galinės – kito – žodžiu, kokia tai mišrainė, o moksliškiau – vadinamasis „Voblerio“ sindromas, kurio viena iš pasekmių – gyvūnas vieną dieną iš viso gali nebekontroliuoti kojų. Norim tikėti, kad taip nenutiks.

Nuoširdžiai, ramiai ir užtikrintai lietuvaitė Afrika kuria kiekvieną savo gyvenimo dieną čia, Arklių Slėnyje ir jos žemynas yra čia, kur banda, kur antroji mama, kur vanduo, kur širdis. Begaline meile vandeniui alsuojanti širdis. Afrika be vandens – ne Afrika.

img  38 Patinka
Šiam žirgui galite paaukoti pirkdami simboliškai įvertintus skanėstus

Istorija

2016-12-08
2016-08-12