Kutas

Kitoks, bet toks pat...

Šį kartą dėmesio centre istorija apie baltapūkį ponį Kutą. Labai jau norisi atskleisti tikrąją Kuto prigimtį ir jo unikalią esybę. Jis iš tiesų išsiskiria iš savo gentainių ne tik savo trumpomis kojytėmis ar ūgiu, bet ir savo charakteriu, savo uždarumu, o tuo pačiu – ir atvirumu aplinkai, bet tik tada, kai to nori pats.

Eilinė diena neeiliniame Arklių slėnyje. Visi susibūrę prie šieno kupetos, o Kuto nėra. O štai ir jis – visai netoli bandos, ramus, tiesiog buvime su savimi. Kutas – itin įdomi „asmenybė“ – jis mėgaujasi savo vienatvės pojūčiais, bet tai toli gražu nereiškia, kad jis yra vienišas. Kutui gyvybiškai svarbu jausti gentainių kvėpavimą, todėl jis visada stengiasi laikytis tokiu atstumu, kad matytų kitus bandos narius, – tik taip jis jaučiasi ramus bei saugus.

Kutas – intravertas. Savyje. Ir su savimi. Per savo „ponišką“ gyvenimą jam teko nemenkai ir „ne poniškos“ veiklos: pradedant ūkio darbais ir baigiant vaikų pavežėjimu bei jų užgaidų tenkinimu. Kutas itin sunkiai įsileidžia į savo asmeninę erdvę, bet jeigu jau tai įvyksta, tuomet jis – ištikimas ir atsidavęs draugas. Šiuo metu Kutas draugo neturi. Banda jo neignoruoja, greičiau jis pats pasirinko tokį nuotolinį bendravimo būdą. Kutas visada dalyvauja bandos gyvenime, jis savotiškas jos stebėtojas, įvykių fiksuotojas. Štai ir ši istorija, nutikusi rudenį, kuomet visi bandos arkliai draugiškai išvyko į kiek ilgesnį pasivaikščiojimą po laisvės ir prasmės pievas ir jau vėlų vakarą taip pat draugiškai visi parsibeldė namo, o Kuto tarp jų nebuvo – dar kartą liudija, kad Kutas išgyvena stiprų bandos jausmą, jį tiesiog užsklęsdamas savyje. Kuto dingimas itin išgąsdino: „kur gi jis, kur mažasis keturkojis, mažu vilkai ar dar kas nors?“ Kuto paieškos buvo itin intensyvios, – ir ką Jūs manote, ponis buvo aptiktas kiek toliau nuo kalniuko – tuo momentu jis ramiai sau valgė – tarsi dar ir pakikendamas: „taigi aš grįžau, girdžiu bandos kanopų kaukšėjimą, aš ramus, ko jūs panikuojate, gerieji žmonės?“

Kutas „mėgsta“ bendrauti, šiuo metu gal net labiau su žmonėmis negu su savo gentainiais. Jam itin priimtina ir malonu, kai didieji lankytojai kiek pritūpia ir atsiduria jo „lygmenyje“. Kutas mielai prisileidžia ir mažuosius Arklių slėnio lankytojus. Su vaikais jis turi savo scenarijų. Jis čia vadas. Jo taisyklės čia dominuoja. Kutas drąsiai braunasi į vaikų asmeninę erdvę, diktuoja savo žaidimo taisykles, tačiau jas pažeidus, jis demonstratyviai akcentuoja, kas čia Vadas. Geriau pažįstant Kutą, galima netgi teigti, kad su vaikais jis elgiasi taip, kaip banda elgiasi su juo.

Antra vertus, kuris gi kareivis nenori būti generolu? Kutas taip pat to nori ir pasitaikius tinkamai progai, netgi juo tampa. Geriausias to liudijimas – istorija, kuomet Kutas „skuta“ : gentainiams šėlstant pūgoje, kokiu tai stebuklingu būdu Kutas, kad ir kelioms sekundėm tampa bandos lyderiu ir tuo momentu jis išties nugali, nors ir savojoje olimpiadoje.

Taip ir leidžia dienas mažasis ponis Kutas, šiek tiek varginamas viršsvorio, atsiradusio dėl sveikatos sutrikimų, tačiau neapribotas jokiais suvaržymais, neversdamas savęs būti tokiu, kokiu visai nesinori. Mažas, bet didelis savo esybe, Kutas tiesiog „poniškai“ mėgaujasi tuo, ko mes visi siekiame – vidine laisve. Prabanga šiais laikais. Bet tai Kuto prabanga. Jis pats ją pasirinko. Ir yra jos vertas.