Kai nuvykome Loretos apžiūrėti pirmą kartą – vaizdas šokiravo – kanopos nebuvo tvarkytos taip ilgai, kad akivaizdžiai iškrypo sąnariai. Kumelė sunkiai stojosi, tad natūralu, jog dažniau gulėjo nei vaikščiojo, nes bet koks judėjimas sukeldavo jai begalinį skausmą.
Pradžioje savininkas gana draugiškai leidosi į kalbas, sutiko iškviesti specialistus apžiūrėti kumelę, suleisti vaistų.

Paklausėme, kodėl kumelės kanopos tokios apleistos, o jis atsakė pakankamai užtikrintai, jog Lietuvoje nėra gerų specialistų, galinčių sutvarkyti kumelės kanopas. Tad jis nusprendė jų netvarkyti visiškai.

Vėliau savininko pozicija akivaizdžiai pasikeitė. Atvykę Gyvūnų gerovės iniciatyvos (GGI) atstovai bei Žirgų globos asociacijos (ŽGA) savanoriai, buvo išvaryti iš kiemo. Istorija tuo nesibaigė. Šeimininkas į mūsų automobilį metė kitos transporto priemonės dalį (variklį). Tad sutramdyti šeimininką ir apžiūrėti sulamdytą automobilį išdaužtu šoniniu stiklu pasitelkėme policiją. Dėl kumelės konfiskavimo iškvietėme Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Konfiskavimo procesui užsitęsus, sulaukėme savininko skambučio, jis teigė, kad sutarė su čigonais ir jiems parduosiąs kumelę. Suspėjome laiku. Kumelė buvo išpirkta ir išvežta į naujus namus pas p. Birutę Kairienę. Buvęs kumelės savininkas vis nerimo. Padavė savanorius į teismą kaltindamas, esą buvo sumuštas.

Tarpusavyje šią istoriją vadiname legendine, nes įsiminė ne tik tragiška kumelės būklė, bet ir jos savininko nenoras pripažinti savo kaltės.

Džiugu, kad bėgant laikui Loretos kojos ir kanopos sugijo, tačiau akivaizdu – kumelė niekada nebus tokia, kaip kiti sveiki arkliai. Ja nebus galima joti ar juo labiau dirbti darbų. Todėl džiaugiamės, kad pas ūkininkę Birutę, Loreta gali tiesiog džiaugtis plačiomis pievomis, yra prižiūrima ir mylima.