Istorija
Dėl sunkios sveikatos būklės turėjome atsisveikinti su mūsų numylėtuoju, ilgamečiu prieglaudos gyventoju Rudvilsu.
Kai draugystė įveikia visas kliūtis: graudi merginos ir žirgo istorija
„Nustojau skaičiuoti, kiek kartų buvau pažadinta naktį ir turėjau lėkti pas Rudvilsą, ar net nespėjau nueiti į egzaminus. Budėjau naktimis ir bemiegė važiavau per visą miestą pirkti vaistų“, - taip lyg apie artimo draugo ar giminaičio slaugymą pasakoja Dovilė. Jos istorija parodo – pastangos kartais gali būti beribės, o tvirta draugystė įveikia visas kliūtis.
Šiandien pirmadienis - ta diena, kai galite nuvažiuoti į Belmonto žirgyną apžiūrėti raitosios policijos žirgų, kurie po savaitės bus parduodami aukcione. Jų likimas - miglotas ir nenuspėjamas. Toks, koks buvo ir Žirgų Globos Asociacijos (toliau - ŽGA) globotinio Rudvilso, taip pat buvusio Vilniaus raitosios policijos tarnautojo. Šio žirgo istorija tokia pat kaip ir šiandien jo draugų - prieš dvejus metus jis buvo nupirktas aukcione žmogaus, neturinčio patirties su žirgais, ir vėliau atitekęs ŽGA priežiūrai. O aš noriu papasakoti Rudvilso istoriją kitu kampu - istoriją žirgo, tapusio neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Pirmasis susitikimas - iššūkis
Vieną rytą netikėtai sulaukiau ŽGA savanorės skambučio apie reikalingą neatidėliotiną pagalbą nebegalinčiam nuo žemės pasikelti žirgui, tad išskubėjau nedelsiant - negalėjau būti abejinga gyvūno skausmui.
Rudvilsas turi galvos smegenų pažeidimą, kuris pastarąjį kartą buvo paūmėjęs - žirgas negalėjo atsistoti ant kojų, valgyti ir šlapintis. Susirinkę ŽGA savanoriai skubėjome kuo greičiau žirgą pakelti ant kojų, kol jo jėgos dar visai neišseko. Manau, kad tik tie, kuriems teko atlikti šią procedūrą, supras jos sudėtingumą. O nepatyrusiems pamėginsiu nupasakoti: septyni ar aštuoni šimtai kilogramų, įsiterpę į maždaug dvidešimties kvadratinių metrų gardą, kur galimybės prieiti prie žirgo - tik lipant per jį. Vilties teikiančių pasispardymų ar galvos pakėlimų bėgant laikui tik mažėjo, o galimų sveikatos problemų tiek žirgui, tiek žirgą keliantiesiems - didėjo.
Po dienos vargų atėjo vakaras. Žirgų veterinarai telefonu konstatuoja liūdną faktą - Rudvilsą teks užmigdyti, vilčių nebėra. Bet tai padaryti galės tik ryte, tad suvokiu, jog lieka tik ilgas ir neramus laukimas. Tačiau mūsų gelbėtojų komanda nepasidavė - susiskirstę pamainomis, likome budėti prie žirgo. Pasirinkau budėjimą paryčiais, prieš pat atvykstant veterinarui, tačiau pabudusi pasigailėjau tokio savo sprendimo.
Netikėtas veterinarų sprendimas
Nuvažiavusi su drauge pas Rudvilsą radome jį kankinamą dieglių (žirgų pilvo skausmas). Suleidusios jam „arklišką“ dozę „Nošpos“, apklostėme jį apklotais. Nežinau, ar tai jaunatviškas maksimalizmas, ar negalėjimas susitaikyti su mirtimi, tačiau negalėjau leisti Rudvilsui ramiai numirti.
Nors buvome dviese, nuolat bandėm jį kelti. Masažavome, girdėme pakeldamos nuo šieno jo sunkią pavargusią galvą. Ir nesvarbu, tikit jūs lemtimi, Dievu, stebuklais ar mokslu, tačiau mano maldos tą naktį buvo išgirstos. Prieš pat atvažiuojant veterinarui, Rudvilsas sukaupė visas jėgas ir atsisėdo. Po kelių akimirkų nei jo, nei mudviejų jėgų neužteko, kad išlaikytumėm jį tokioje padėtyje, tačiau tai buvo ženklas, kurio užteko, kad atvažiavęs veterinaras sutiktų, jog verta pabandyti dar kartą.
Atrastas pašaukimas
Rudvilso problema, kaip buvo nustatyta vėliau - centrinės nervų sistemos pažaidos. Tai nepagydoma. Po šio nukritimo buvo ir kiti. Nustojau skaičiuoti, kiek kartų buvau pažadinta naktį ir turėjau lėkti pas Rudvilsą, ar net nespėjau nueiti į egzaminus. Budėjau naktimis ir bemiegė važiavau per visą miestą pirkti vaistų. Žinoma, iš aplinkinių teko išgirsti: „kam palikti tą arklį gyvą?“, tačiau ar jūs užmigdytumėte savo draugą? Rudvilsas tapo mano draugu.
Dabar bandau atsukti laiką atgal ir galvoju, ar tai kartočiau antrą kartą. Tačiau atsakymas ateina greitai ir savaime - taip, tikrai taip. Jaučiuosi įprasminanti save, kai galiu padėti tiems, kurie visas savo jėgas paaukoja mums. Tai - žirgai.
Džiaugiuosi, galėjusi prisidėti prie Žirgų Globos Asociacijos savanorių - tai suvokiu kaip galimybę prisidėti prie žirgų situacijos Lietuvoje gerinimo, kovos prieš žiaurų elgesį. Tuo pačiu, savanorystėje aš atrandu save kaip asmenį, kuris niekada nesustoja tobulėti. Linkiu visiems atrasti savyje pasiryžimo žengti savanorystės keliu, nors ir mažais žingsneliais, tačiau į dideles pergales. Kartu juk galime daug.
Pabaigai, noriu padėkoti, kad esate, ačiū, kad rūpinatės tais, kurie negali apsiginti patys, o galiausiai ačiū, kad teikiate vilties, jog galime gyventi gražesniame pasaulyje.
Pirmąjį spalio šeštadienį Rudvilsas iškeliavo į naujus namus Anykščių raj. Rudis iškart susidraugavo su nauju sugyventiniu Lamberu, išsivoliojo kartu ir nuėjo užkrimst. Vėliau ir saulutėj kaitinos vienas kitam galvas ant nugaros pasidėję. Atrodo, tikra draugystė "tik tarp vyrų" bus sėkminga :)
Buvęs raitosios policijos žirafos ir latvių jojamojo miksas, gerus trejetą metų praleidęs ŽGA prerijose, ieško namų:) Auksinės dūšios, bet nemažai sveikatos problemų turintis 1.80cm ūgio padarėlis labai laukia mylinčio šeimininko!
